Liudas Truikys, Šiauliai, 1931

1923

atvyko iš JAV dainininkė Marijona Rakauskaitė, kuri nuo 1935 m. tapo dailininko gyvenimo drauge ir jo kūrybos mūza.

1924 09 06 – 1929 02 18

studijavo Kauno meno mokykloje 1927 m. Adomo Varno, 1928 m. Justino Vienožinskio tapybos studijose ir įgijo teisę dėstyti meno dalykus aukštesniosiose mokyklose.

1929 02 18

už dalyvavimą Kauno meno mokyklos mokinių streike Švietimo ministerijos įsakymu kartu su kitais 34 bendramoksliais buvo iš mokyklos pašalintas.

1929 04 03

buvo priimtas į Academie Julian Paryžiuje. Buvo ten nuvykęs, tačiau mokytis neliko.

1930

dalyvavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos veikloje (nuo 1932 11 01 jos narys).

1930–1940

pradėjo teatro dekoracijų ir kostiumų istorijos studijas, rašė „Visuotinę kostiumo istoriją“. Prasidėjo aktyviausias ir produktyviausias kūrybos dešimtmetis, dailininkas reiškėsi kaip scenografas, knygų iliustruotojas, tapytojas. Tuo metu sukūrė visus kūrinius, skirtus dramos teatrui, ir atrado savo kūrybinei prigimčiai artimiausią operos žanrą. Užsibrėžė scenografijoje išreikšti muzikinę formą, daugiausia dėmesio skyrė formaliai kūrinio struktūrai, analizavo dinamikos dėsnius, tyrinėjo scenos technikos ir teatro erdvės galimybes; teikė pirmenybę vaizdinio motyvo semantikai. Kūryboje vyravo estetizuota poetinė ekspresija. Pastebėtas dailės kritikos. To meto straipsniuose daugiausia minima dailininko kūryba tapybos ir scenografijos srityse.

1931–1932

dirbo dailininku Valstybės teatro skyriuje Šiauliuose, bendradarbiavo su režisieriais B. Dauguviečiu ir J. Stanuliu, sukūrė dramos spektaklių H. Sudermanno „Drugeliai“, P. Vaičiūno „Patriotai“, L. Andrejevo „Tas, kuriam antausius skaldo“, V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“, S. Čiurlionienės „Pasiutusi veidmainystė“, S. Garricko „Moteris“, P. Heyse’ės „Marija Magdalietė“ scenografiją. Kūriniai neišliko.

1932–1940

dirbo dailininku Valstybės teatre Kaune, bendradarbiavo su režisieriais B. Dauguviečiu, A. Oleka-Žilinsku, A. Sutkumi, S. Dautartu, T. Pavlovskiu. Sukūrė scenografiją dramos spektakliams: P. Vaičiūno „Aukso žaismas“, „Tikruoju keliu“, V. Alanto „Gaisras Lietuvoje“, F. Schillerio „Vilhelmas Telis“, Sofoklio „Oidipas Kolone“; operų pastatymams: B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“, G. Verdi „Kaukių balius“, J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, A. Račiūno „Trys talismanai“, G. Puccini „Madam Baterflai“, G. Verdi „Otello“, M. Petrausko (J. Dambrausko red.) „Eglė žalčių karalienė“, E. d’Albert’o „Mirusios akys“ ir vieninteliam baletui L. Minkaus „Don Kichotas“ (pastarojo darbo pats dailininkas nevertino).

1933, 1934,1935

lankėsi Berlyne, laisvas klausytojas Paryžiaus Ecole des Beaux Arts, studijavo privačiai prof. Paulio Colino studijoje; studijavo scenos techniką „Pigalle” teatre; pramoko prancūzų kalbos.

1936

priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą.

1937

laisvas Berlyno meno mokyklos ( Kunst Schulle) klausytojas. Aiškinosi apšvietimo technikos galimybes Berlyno Siemenso ir Hagedorno teatro aparatūros fabrikuose, susipažino su didžiosiomis Berlyno, Dresdeno ir Miuncheno scenomis
Tobulino vokiečių kalbos žinias.

1941 10 01 – 1949

intensyvios pedagoginės veiklos laikotarpis. Dailininkas dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (fakulteto dekanas, dekoracijų studijos ir katedros vedėjas, skaitė dvejų metų kostiumų istorijos kursą, teatro istoriją, scenos techniką, dėstė akvarelę). Taikė individualius mokymo metodus ir susilaukė priekaištų, patyrė pažeminimų. Daugiausia dirbo tapybos srityje, išbandė įvairias technikas, žanrus, dažniausiai kūrė peizažus.

1944

su dainininke Marijona Rakauskaite apsigyveno Kaune, E. Fryko (buv. Vaižganto, vėliau – Lermontovo) g. 14. Čia gyveno iki mirties. Dabar bute įrengtas Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės memorialinis muziejus.

1944–1948

Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Teatro dekoracijų katedros vedėjas.

1945 05 19

išlaikė egzaminus eksternu Kauno taikomojo ir dekoratyvinio meno instituto Monumentaliosios tapybos skyriuje (diplominis darbas – G. Verdi „Otelas“ scenografija), gavo teatro dekoratoriaus diplomą.

1945

priimtas į SSRS dailininkų sąjungą.

1946–1949

Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dailiosios tekstilės fakulteto dekanas.

1947 04 05

Aukščiausioji atestacijos komisija suteikė docento vardą.

1948 03 16 – 1948 07 09

vyriausiasis LSSR Valstybinio operos ir baleto teatro dailininkas (1948 03 16 Meno reikalų valdybos prie LSSR ministrų tarybos įsakymu patvirtintas vyr. dailininku, 1948 07 09 atleistas iš LSSR valstybinio operos ir baleto teatro vyr. dailininko pareigų).

1948 03 29

atleistas iš Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dailiosios tekstilės katedros vedėjo pareigų.

1949–1959

atimtos LSSR dailininkų sąjungos nario teisės. Prasidėjo sunkus dešimtmetis, dailininkas visapusiškai ignoruojamas, patyrė materialių sunkumų. Tapė freskas Kauno bažnyčiose; užsitraukė dar didesnę sovietinės valdžios nemalonę. Tuo metu teikė pirmenybę meno kūrinio dekoratyvumui, plastinei įtaigai, ieškojo simbolinės raiškos.

1953–1959

dėstė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje.

1959–1975

skaitė paskaitas Vilniaus modelių namų dailininkams tema „Kostiumų istorija“, sugrįžo į viešumą, atgavo pasitikėjimą, vėl pradėjo kurti teatrui. Opera tapo svarbiausia dailininko kūrybinių ieškojimų laboratorija, jis nuosekliai tyrinėjo muzikos ir teatro dailės sąsajas, atrado pagrindinį plastinį muzikos įprasminimo raktą, kryptingą ir vientisą plastinio muzikavimo išraišką. Dailininku susidomėjo spauda. Pasirodė platesnių straipsnių apie jo kūrybą. Operos scenoje įgyvendinti svarbūs jo gyvenimo kūriniai: operų G. Verdi „Don Karlas“ (1959), „Traviata“ (1966), J. Karnavičiaus „Gražina“ (1968) scenografija. Tačiau ne vienas sumanymas liko popieriuje.

1964 12 30

buvo grąžintos LSSR dailininkų sąjungos nario teisės.

1969 08 – 1975

dėstė LSSR dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje, Taikomosios dailės katedroje.

1975 07 17

mirė dailininko draugė operos primadona Marijona Rakauskaitė.

1987 05 28

mirė Kaune. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.