Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus oficialiai įteisintas tik 1992 metais, nors iki tol įvairiais laikotarpiais veikė kaip Teatro, vėliau – Teatro ir muzikos muziejus, dažnai keičiantis ne tik pavadinimą, bet ir pavaldumą. Teatro muziejus egzistuoja nuo 1926 metų, kai rašytojai Vincas Krėvė-Mickevičius ir Balys Sruoga spaudoje paskelbė apie jo įkūrimą. Iki 1936 metų jis veikė kaip Vytauto Didžiojo universiteto Teatro muziejus. 1936-aisiais buvo perkeltas į Valstybės teatrą. 1957 metais tapęs Lietuvos teatro draugijos (Aktorių namų) muziejaus skyriumi, 1964-aisiais buvo perduotas Lietuvos dailės muziejaus žinion. Nuo 1964-ųjų iki 1992-ų metų Teatro ir muzikos skyriaus darbuotojai beveik ketvirtį amžiaus muziejines vertybes rinko ir kaupė buvusių Umiastovskių rūmų patalpose. Šiame Trakų gatvės 2-uoju numeriu pažymėtame name dažnai lankydavosi ir Liudas Truikys, kuris asmeniškai rūpinosi, kad jo darbai patektų būtent į šį muziejų.
Pagrindinė muziejaus Dailės skyriuje saugomų eksponatų - L. Truikio teatrui skirtų kūrinių - grupė – tai scenovaizdžių ir kostiumų eskizų rinkinys, kurio chronologinės ribos apima 1932-1984 metus. Tarp jų ir pirmieji Valstybės dramai L. Truikio sukurti scenovaizdžių ir kostiumų eskizai P. Vaičiūno pjesėms “Aukso žaismas” (1932) ir “Tikruoju keliu” (1933).

Muziejaus fonduose atsidūrė ir vėliau Valstybės teatre, Valstybinio operos ir baleto teatro scenoje bei Kauno muzikiniame teatre pastatytų L. Truikio apipavidalintų spektaklių scenovaizdžių ir kostiumų eskizai, kurie ne tik iliustruoja muzikos ir vaizduojamojo meno sintezės kelią į Lietuvos teatro sceną, bet taip pat liudija apie savitos, originalios kūrybinės krypties plėtotę, parodo, kokias priemones pasitelkdamas autorius siekė surasti individualius meninės raiškos būdus, leidžia stebėti, kaip ankstyvoje dailininko kūryboje vyravusius konstruktyvistinius principus ir Art deco artimus bruožus keitė savita scenografijos meno koncepcija.

Atskirą L. Truikio palikimo dalį sudaro dailininko kurtų kostiumų rinkinys – tai 1975-aisiais Valstybiniame operos ir baleto teatre rodytos G. Verdi operos “Aida” kostiumai, taip pat Valstybės teatro scenoje 1936-aisiais pastatyto L. Minkaus baleto “Don Kichotas” bei ten pat 1938-aisiais rodytos G. Verdi operos “Otelas” atskirų kostiumų dalys. Nors L. Truikys – scenovaizdžių kūrėjas, dažnai nustelbdavo L. Truikį – kostiumų dailininką, muziejuje saugomi kostiumai liudija, jog į juos anaiptol nebuvo žiūrima kaip į antraeilį vizualiosios spektaklio dalies elementą.

Taip pat muziejuje yra spektaklių nuotraukos, asmeninės fotografijos, rankraščiai, laiškai ir kt.
Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės namuose, Nacionaliniame Mykalojaus Konstantino Čiurlionio dailės ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuose saugomas dailininko palikimas, yra unikali, ne tik lietuvių bet ir pasaulinio meno vertybė. 2004 m. mininėtas L.Truikio 100-ųjų gimimo metų jubiliejus. Ta proga išvardintieji muziejai surengė parodas ir mokslinę konferenciją. Kaip tęstinė, menininko jubiliejui skirta paroda buvo surengta Lietuvos Respublikos Seime, Parlamento galerijoje, kurioje eksponuoti brandžiausi jo scenografijos darbai – menų sintezės atradimai.

Atgal