Mstislavas Dobužinskis - vienas ryškiausių ir aktyviausių XX a. pradžioje Lietuvoje Valstybės teatre dirbusių scenografų, kuris 4-ojo dešimtmečio pradžioje tapo savotišku teatro dailės estetinių principų kelrodžiu, padėjusiu pakeisti požiūrį į scenografiją, jos problemas ir tikslus. Jis padėjo iš tapybos perimtus scenovaizdžių kūrybos principus pakeisti dekoratyvesne, abstraktesne scenovaizdžio samprata, kūrė funkcionalias, režisieriaus sumanymams ir aktorių veiksmams talkinančias dekoracijas, derančias prie skambančios muzikos. Vienas iš svarbiausių Dobužinskio kūrybos bruožų buvo derinant režisieriaus ir dailininko idėjas bei kartu įgyvendinant sumanymus, kurti spektaklį kaip meninę visumą. Taip pat retrospektyvizmas: daugelyje spektaklių scenoje dailininkas siekė senosios architektūros formomis, veikėjų kostiumais, butaforijos detalėmis atskleisti epochos dvasią, jos stilių. Dobužinskis skatino atsisakyti bereikalingai detalizuotų scenovaizdžių, ieškoti apibendrintų, išraiškingų formų, įprasminančių vidinį, emocinį spektaklio veiksmo turinį - bruožų, kurie vėliau atsiskleidė jaunesniosios kartos scenografų - Liudo Truikio, Stasio Ušinsko, Antano Gudaičio - darbuose.
Scenografas gilinosi į personažų charakterius, jų emocijas prieštaringus veikėjų išgyvenimus siekė perkelti į scenovaizdį, kuris turėjo atspindėti vidinį veikėjų pasaulį ir jų santykius. Dailininkas į kostiumą žvelgė kaip į spalvinę dėmę, judančią scenovaizdžio fonu ir kuriančią vis naujus spalvinius derinius. Kurdamas kostiumų eskizus, jis kiekvienam personažui suteikdavo savitą charakterį, atitinkantį ne tik veikėjų išorinius ypatumus, bet ir vidinius jų bruožus.
Jei operų scenografijoje akivaizdžios Meno pasaulio retrospektyvistinės įtakos, tai kurdamas baletų dekoracijas Dobužinskis tolo nuo natūralizmo formų, kūrė romantinius, poetinius vaizdinius: ryškius tapybos elementus vėlesniuose darbuose pakeitė dekoratyvios spalvos ir grafinis piešinys. Dramoje pirmą kartą Lietuvos teatro scenoje dailininkas panaudojo konstruktyvų scenovaizdį, leidusį spektaklio veiksmui klostytis nepertraukiamai ir skirtingose scenos aikštelėse.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomą Mstislavo Dobužinskio darbų kolekciją sudaro daugiau nei tūkstantis vienetų - tai vertingiausias scenografijos eskizų rinkinys muziejuje ir didžiausia šio dailininko teatro dailės kūrinių kolekcija Lietuvoje. Jame yra patys reikšmingiausi ir brandžiausi Lietuvos teatrui sukurti dailininko darbai: Piotro Čaikovskio Pikų damos (1925; 1934), Modesto Musorgskio Boriso Godunovo (1930), Wolfgango Amadeus Mozarto Don Žuano (1933), Jurgio Karnavičiaus Radvilos Perkūno (1937), Williamo Shakespeare'o Hamleto (1932), Aleksandro Glazunovo Raimondos (1933) ir kitų operų, dramų ir baletų pastatymams skirti scenovaizdžių ir kostiumų eskizai.

 

Živilė Ambrasaitė