„Jau daug metų renkuosi biblijines temas , tačiau mano pamėgtos - šv. Jono apreiškimo , Ezechielio pranašysčių vizijų versijos nėra pasaulio pabaigos teigimas , veikiau permainų meto apmąstymas ir titaniškų žmogaus galių sugestika.
Drobės rievėse glaudžiasi brutalumas ir viltis , fatališkumas ir logika , formalizmas ir utopija. Deromantizavimo misterijos centrinė figūra - žmogus . Jis - viešpats ir apaštalas , deformuotas archangelas ir save atrajojantis demonas , šio pasaulio valdovas ir bereikšmė dulkė , prilipusi prie nudrengtų piligrimo sandalų.
Anarchijos ir tvarkos sugretinimas - mano tapybos ir grafikos pasaulėtvarkos schema. Vis dėlto svarbiausia dailės sritimi esti tapyba . Ji paklūsta stichiškai saviraiškai ir kanonizuotų motyvų ratui . Spalvinių vibracijų iškrovoje simbolinės prasmės funkcionuoja ir kaip grynai plastiniai ženklai . Įrėžos dažų masėje , vieną kitą užklojančios faktūros sušiaušia drobės paviršių . Tai ne vien egzistencinę filosofiją gvildenantis kompozicinis fasadas , bet ir improvizacinį momentą išryškinantys akcentai . Vidinė kūrinio struktūra palaiko lanksčios , deformuotos , identitetą praradusios figūros , besispiečiančios aplink ritualinį altorių . Vieniems tai - golgota , kitiems bakchanalijų orgijos . Apsivalymo per ugnį ir kraują misterija reikalauja vis naujų aukų , tad paletė tvyksteli akinančio purpuro , gasdinančio mėlio ir juodumo akivarais . Ryškus kontūras ir pabrėžta linija tapybai suteikia papildomo aštrumo , jungia neatpažįstamai orgijose susipynusių ir prašviesėjimo apoteozėje skendinčių kūno segmentų nuolaužas . Nors jutiminiai vaizdinio saitai pakeičiami idealesne spalvine išraiška . Tapybos materialumo dominantė nekelia abejonių . Ji fiziologiška , jaudina atviru spalviniu goslumu , dažo kalbos goduliu ir siužetine aliuzija į sakralumą . Dekoratyvios , suplokštintos tapybos maniera , perspektyvos atsisakymas ir kontrastingų , simetriškai besijungiančių spalvinių plotų sankirtos sukuria specifinę „trimatę dinamiką" . Juoduose , ryškiai geltonuose , skaudaus violeto ir raudonio verpetuose tarpsta naujai atrastieji grynosios formos pavidalai . Išspjauti iš bevardžio chaoso iščių jie gimdo patys save . Pulkai legionierių ir apsinuoginančių gražuolių virstančių beformėmis masėmis , visgi išlaiko instinktų natūralumą , Šios pusiau mitologinės būtybės tarsi atėjusios iš tų semantinių klodų , kuriuose tikrosios realybės ieškojo Boschas , Diureris , Griunewaldas ir daugelis kitų menininkų iškėlusių ir tuo pat metu nuvainikavusių siužetą . Fantastinis realizmas , kurio siekiu , byloja apie amžių lūžyje nužievintą sielą . Tapyba išlaisvina ekspresionistines galias ir neatsiejamą jų palydovą - metafizinį potyrį . Būties tekstų opozicijos paveiksluose ir siužetinėje potekstėje išsakyta stoiška , nelik M. Aurelijaus „Pačiam sau" pozicija , sugestijuoja dramą . Siekiu sukurti didelės jėgos meninį vaizdą . Jame nėra vietos tradiciškai suvokiamam grožiui , taisyklingoms proporcijoms , simetrijai ir harmonijai.
Mano siurrealistinės vizijos prikausto dėmesį aštrių linijų dinamika , rauplėtu paviršiumi ir literatūrine metafora . Šis „ekstraktas" pateikiamas pramaišiui su tradicine dimensija , todėl tai , kas užfiksuota kūriniuose , atsiskleidžia visa būties profilių įvairove , o sykiu ir nauju spalvingumu bei plastika ."